Samdome stiprius, o po to mokome juos patylėti. Kodėl?

Oi, kiek organizacijos investuoja į talentų paiešką, kompetencijas, kūrybiškumą, motyvaciją! O paskui pačios sukuria sąlygas, kuriose visa tai tampa nereikalinga.

Ieškome savarankiškų žmonių, bet ar tikrai norime savarankiškų sprendimų? Ar tik tokių, su kuriais sutinka vadovas?

Įsivaizduokite stiprų specialistą, kuris siūlo kažką naujo, paprastesnį procesą, efektyvesnį būdą dirbti. O vadovas siūlo neskubėti, viską ilgai analizuoti ir laikytis įprastos tvarkos. Ir taip ne vieną kartą.

Kas vyksta su darbuotoju? Iš pradžių aiškina, ginčijasi, ieško argumentų. Paskui prieš susitikimą jau galvoja ne apie geriausią sprendimą, o kaip nesupykdyti vadovo. Pyksta, abejoja savimi. Galiausiai nutyla. Idėjų jis turi, bet pavargo jas ginti.

O kas vyksta vadovo viduje? Gal jis ilgus metus buvo vertinamas už tai, kad viską žino ir pats išsprendžia. Dabar atsirado žmogus, kuris kai ką išmano geriau. Jei vadovo savivertė laikosi ant būtinybės būti protingiausiam, darbuotojo kompetencija gali pasirodyti kaip grėsmė. Tada jis daugiau tikrina, kritikuoja, kontroliuoja. Kartais pats nepastebi, kad gina nebe darbo kokybę, o savo svarbą.

Ir nutinka toks liūdnas dalykas - vadovas skundžiasi, kad žmonėms trūksta iniciatyvos. O žmonės jau išmoko, kad iniciatyva kainuoja per daug streso.

Ką galima keisti?

Vadovui – pastebėti, kas su juo vyksta, kai darbuotojas pasiūlo geresnį sprendimą? Ar aš bijau prarasti kontrolę, autoritetą, ar tiesiog nesu įpratęs nežinoti? Mokytis įsiklausyti ir klausti - ką tu matai, ko nematau aš? Ir leisti išbandyti su aiškiomis ribomis ir atsakomybe.

Darbuotojui – neįstrigti kovoje dėl vadovo pripažinimo. Kalbėti apie rezultatą, siūlyti mažą bandymą, tartis dėl sprendimų laisvės. O jei niekas nesikeičia – įvertinti, kiek kainuoja likti.

Organizacijai – vertinti vadovą ne tik pagal šiandienos rezultatus. Klausti, ar jo komandoje žmonės siūlo, prieštarauja, auga. Ar tiesiog tyliai vykdo?

Nes kartais taip jau atsitinka, kad organizacijoje trūksta ne talentų, o ji dar neišmoko su jais dirbti.

Iš tikrųjų samdyti stiprius žmones lengviau, nei leisti jiems būti stipriems